Ar mes tikrai nebemokame išlaikyti dėmesio? - BrainGym

Mes gyvename informacijos amžiuje. Laikais, kai komunikacijos, naujienų bei pramogų srautai tokie dideli, jog vis dažniau kalbame apie FOMO, dar žinomą, kaip Baimę kažką praleisti. Mes taip norime patirti kuo daugiau, kad pamirštame tai daryti kokybiškai. O psichoanalitikai pastebi, kad būtent šis impulsas labai prisideda prie vienos opiausių šių dienų problemų – vis prastėjančio žmonių gebėjimo sutelkti ir išlaikyti savo dėmesį. Akivaizdžiausiai tai jaučia vaikai ir paaugliai. Jiems sunkiau sekasi skaityti ilgesnius tekstus ar netgi tiesiog ramiai nusėdėti vietoje. Ilgainiui tai sukelia ir tam tikras mokymosi problemas, trukdo realizuoti savo intelektualinį potencialą. Kokios šios problemos šaknys ir galimi sprendimo būdai?

Kuo pasireiškia dėmesio išlaikymo problemos ir kas dėl jų kaltas?

Pradėkime nuo pradžių. Ką iš viso reiškia „dėmesio išlaikymo sutrikimai“? Apibūdinant labai grubiai, tai polinkis, darant dalyką A, iš tikrųjų galvoti apie dalyką B. Anot žurnale „Science“ 2010 m. publikuotos studijos, tai labai dažna problema. Apie ne tai, ką šiuo metu darome, mes galvojame net 47 proc. savo laiko. Toks didelis skaičius skatina daryti labai paprastą išvadą – mintimis klajoti yra pakankamai žmogiška ir normalu. Tačiau tai nereiškia, kad į gebėjimą (o tiksliau ne-gebėjimą) sutelkti ir išlaikyti dėmesį visiškai nereikėtų kreipti dėmesio. Anaiptol, tai gali būti vienokio ar kitokio sutrikimo išdava: depresijos, ADHD ar mokymosi problemos. Dar svarbiau tai, kad šiuos nesklandumus arba sukelia, arba gilina mūsų pačių elgesys. Kaip teigia MIT mokslininkas Adam Gazzaley, žmogaus smegenys šiuo metu paprasčiausiai nebesuspėja kartu su technologiniu progresu. Kitaip tariant, šis evoliucijos būdu mūsų įgytas įrankis naudojamas ne visai pagal paskirtį. Smegenys tiesiog nebesusitvarko su visais tais stimuliantais, kurie mus paprastai supa moderniame pasaulyje. Mūsų užduotis – padėti joms savo įpročiais.

Pati opiausia problema

Pati didžiausia klaida, kurią daro dauguma žmonių – tai vadinamasis „multi task’inimas“. Šiuolaikiniai žmonės mėgsta girtis, savo gebėjimais daryti kelis dalykus vienu metu. Tačiau tiesa tokia, kad efektyviai to daryti nemoka niekas. Taip atliekamos užduotys ne tik būna įvykdomos nekokybiškai, bet ir priverčia mus sumokėti tam tikrą kognityvinę kainą. Įsivaizduokite, kad vienu metu bandote pasiekti du tikslus. Tai reiškia, kad jūsų priekinės smegenų žievės pajėgumai (kurie yra riboti) yra savotiškai padalijami į dvi dalis, o neuronų tinklas privalo nuolat persijunginėti nuo vieno veiksmo prie kito. Rezultatas: užduotis atliekame lėčiau ir ne taip tiksliai. Žinoma, jūs galite pagalvoti, kad esate išimtis. Jūsų smegenys ypatingos! Tačiau štai įdomus faktas. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie save laiko puikiais „multi task’intojais“, kaip tik yra patys prasčiausi „multi task’intojai“, mat jiems sunkiau sekasi suvokti savo ribotumą. Save kritiškiau vertinantieji bent jau neapgaudinėja savęs. Galų gale, pats noras tai daryti yra labiau emocinis, o ne kognityvinis ar intelektualinis. Mes norime tuo pačiu ir būti produktyvūs, ir mėgautis pramogomis, ir palaikyti socialinius kontaktus. Bėda ta, kad mes fiziškai negalime to padaryti. Juk nesitikime, kad sugebėsime pakelti toną sveriantį daiktą. Kodėl tuomet manome, kad mūsų smegenys susitvarkys su panašaus lygio intelektiniu krūviu?

Kaip mokytis dėmesio sutelkimo?

Jeigu iš tiesų norime būti produktyvesni, aštresnio proto ir talpesnės atminties, privalome padėti savo smegenims kaip įmanoma optimaliau paskirstydami krūvius. Pirmasis principas, kurio reikėtų paisyti – tai blaškančių veiksnių atsikratymas. Tyrimai rodo, kad, mums bandant atlikti sudėtingas užduotis, net ir paprasčiausias telefono buvimas kažkur netoliese, gerokai sumažina susitelkimo lygį bei užduoties atlikimo kokybę. Kokia išeitis? Paskirti laiką konkretiems veiksmams: el.laiškų skaitymui ir rašymui, soc. medijų peržiūrai, užduočių peržiūrėjimui ir t.t. Darydami vieną, visiškai nelieskite kitų. Dar viena labai naudinga priemonė – tai meditacija. Ši praktika vis dar dažnai suvokiame, kaip religinė, bet sekuliari jos nauda jau seniai įrodyta. Meditaciją netgi galima apibūdinti, kaip dėmesio sutelkimo treniruotes, mat jos metu žmogus mokosi nuraminti savo minčių bei impulsų srautą. Tyrimais įrodyta, kad reguliariai medituojantys pasižymi geresne kognityvine kontrole, geriau išlaiko dėmesį, turi gilesnę atmintį. Ir ši veikla tikrai neatimtų daug jūsų laiko. Pakanka 20 minučių per dieną, o ir iki šios ribos einama pamažu, pradėjus nuo 1 minutės. Galų gale, nereikėtų pamiršti ir gamtos. Visų pirma, smegenų veiklai labai padeda fizinė mankšta. Šis organas juk yra jūsų kūno dalis, tad natūralu, kad stiprindami kūną, stipriname ir smegenis. Mankštintis geriausia gamtoje. Vien pats buvimas joje turi teigiamą efektą. Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, nuo ADHD kenčiantys vaikai po paprasčiausio pasivaikščiojimo miške geba geriau susikoncentruoti ir kokybiškiau atlikti kognityvines užduotis.

Kuo gali padėti kognityvinės mankštos?

Daugeliu atveju trumpas dėmesio išlaikymas yra labiau įpročio klausimas. Mes taip įprantame nuolat blaškytis nuo vieno stimuliacijos šaltinio prie kito, kad kitaip tiesiog nebemokame elgtis. Tokiais lengvesniais atvejais sprendimu tampa savidisciplina ir anksčiau aprašyti metodai. Vis dėlto, dėmesio neišlaikymas kartais peržengia sveikas ribas. Tai ypač pavojinga vaikystėje ir paauglystėje, kai žmogus formuoja įgūdžius, būtinus savarankiškam gyvenimui. Čia jau reikia šiek tiek intensyvesnės intervencijos. Bene geriausius rezultatus demonstruojanti – vadinamosios kognityvinės mankštos. Individualių, žaidimo elementus naudojančių užsiėmimų metu mokinys atlieka nesudėtingas, palaipsniui vis sunkėjančias užduotis, kurios sukurtos taip, kad ugdytų jo sugebėjimus susikoncentruoti į vieną tikslą. Mokymosi ciklas prasideda nuo labai lengvų užduočių, kurias atlikti gali kiekvienas. Tuo pačiu treneris visada stebi mokinio reakcijas bei sprendžia, kaip greitai reikėtų progresuoti. Tokios kognityvinės mankštos padeda formuotis didesniam pasitikėjimui savo gebėjimais, skaitina nebeieškoti pozityvių stimuliacijų, kurios mus labiausiai verčia blaškytis. Mokinys išmoksta malonumą sieti ne su blaškymusi, o su užduoties atlikimu. Tyrimai rodo, kad tokio proceso metu žmogus patobulina savo organizacinius įgūdžius, geba dirbti ilgiau ir kokybiškiau. Visa tai atsispindi ir akademiniuose testuose: rašymo, skaitymo, supratimo. O svarbiausia tai, kad nustojama nuolat ieškoti prablaškyti galinčio dirgiklio.

Facebook Comments