Galvos traumos ir kognityviniai gebėjimai – ką daryti, kai smegenys „nebeveikia“?

Galvos trauma – dažnesnis reiškinys, nei mes įsivaizduojame. Trauminį galvos smegenų sužalojimą (TGSS) patiria apie 1 proc. pasaulio gyventojų – galvos traumos sudaro daugiau nei trečdalį visų patiriamų kūno traumų. Labiausiai po tokių traumų pažeidžiamos kognityvinės ir emocinės žmogaus egzistavimo sritys – tos, kurios atsakingos už mąstymą, protinę veiklą (atmintį, dėmesį, suvokimą, orientaciją) ir kalbą. Žemiau aptarsime, kaip TGSS paveikia kiekvieną iš šių sričių ir ką galima padaryti, kad sumažintume konkrečias pasekmes. 

Dėmesys ir koncentracija. Dažnu atveju žmonėms, patyrusiems trauminį galvos smegenų sužalojimą (TGSS) sutrinka gebėjimas susikaupti, greičiau priimti informaciją ir mokėti paskirstyti dėmesį – t.y. daryti kelis darbus vienu metu. Žmogus tampa lengvai išsiblaškęs, negali pabaigti pradėtos užduoties, jam sunku išlaikyti ilgesnį pokalbį ar ramiai nusėdėti ilgesnį laiko tarpą. Kadangi dėmesio koncentravimas yra laikomas vienu pamatinių kognityvinių įgūdžių, iš kurio vėliau „išplaukia“ atmintis ir loginių ryšių kūrimas, tie, kurie patiria dėmesio sutrikimų, vėliau dažnai susiduria ir su kitais iššūkiais mokydamiesi ar atlikdami protines užduotis. Sprendimas? Pirma, labai svarbu kiek įmanoma sumažinti aplinkos trikdžius – reikėtų dirbti tyliame, patogiame kambaryje, kuriame nėra jokių pagundų nukreipti dėmesį – nėra televizoriaus ar radijo. Jeigu užduotis atliekama išmaniajame telefone ar kompiuteryje, svarbu apsiriboti tik darbui reikalingomis programomis ir vienu metu spręsti tik vieną užduotį, t.y. atsidaryti tik vieną programos/naršyklės langą ir neleisti dėmesiui nukrypti į kitus uždavinius. Treniruojant kognityvinius įgūdžius namuose, pradėti reikėtų nuo paprastų, tačiau susikaupimo reikalaujančių užduočių – pavyzdžiui, skaitymo balsu ar elementarių matematinių veiksmų. Su laiku reikėtų sunkinti užduotis – skaityti daugiau puslapių, spręsti sudėtingesnes lygtis – ir taip pat pamėginti atlikti užduotis triukšmingesnėse patalpose – tarkime, net ir biblioteka šiuo atveju gali tapti puikia vieta mokytis.

Informacijos suvokimas. Po galvos traumos, asmens gebėjimas atrasti ir suprasti loginius ryšius sulėtėja ir nusilpsta. Paprastai kalbant, žmogui sunkiau suprasti, ką aplinkiniai nori jam pasakyti, jam ilgiau užtrunka suprasti nurodymus – net tokius elementarius, kaip pavyzdžiui,. „suk kairėn“ ar „eik tiesiai“. Taip pat, patyrusiam TGSS, sudėtingiau sekti TV serialų ar filmų siužetą ir dialogą; sunkiau suprasti ne tik girdimą, bet ir rašytinę informaciją – po patirtos traumos, asmuo vieną knygos puslapį gali skaityti ir penkias, ir dešimt minučių, o perskaityti laikraščiui jam gali prireikti net ir visos dienos. 

Kadangi reakcija smegenyse sulėtėja, žmogaus kūnas fiziškai taip pat reaguoja lėčiau. Tai itin pastebima vairuojant – nors žmogui smegenys ir sako „suk į dešinę, spausk pedalą“, kūnas viską daro pavėluotai. Dažnai net tokie įprasti darbai kaip apsirengimas ar pavalgymas gali užtrukti du ar tris kartus ilgiau nei iki traumos – ne todėl, kad žmogus nežinotų, ką daryti, o todėl, kad kūnas jo paprasčiausiai „neklauso“. Ironiška, bet svarbiausia tokiose situacijose – neskubėti ir nesinervinti. Nei traumą išgyvenusiam asmeniui, nei tiems, kurie yra aplinkui. Būtina paskirti sau papildomo laiko suprasti, taip pat, nebijoti perklausti užduoties tiek kartų, kiek bus būtina. Dar vienas puikus patarimas – įprasti savais žodžiais persakyti išgirstą užduotį ar pašnekovo mintį – taip žmogus priverstas kurti loginius ryšius ir kaskart lavinti savo kognityvinius įgūdžius. 

Kalba ir komunikacija. Patyrusiems galvos smegenų traumas yra ne tik sunkiau suvokti iš aplinkos ateinančią informaciją, tačiau ir patiems iškomunikuoti savo mintis. Tai reiškia, kad žmogus savo žodyne dažnai neberanda tinkamo žodžio norimai minčiai išreikšti, jam sunku pradėti ar palaikyti pokalbį, jis lengvai nukrypsta nuo temos ir sutrinka, paprašytas išdėlioti mintis papunkčiui. Taip pat, po galvos traumos sutrinka ir tokie kognityviniai gebėjimai kaip neverbalinė kalba – asmeniui sudėtinga išreikšti mintis ar emocijas veido mimika, išlaikyti akių kontaktą, kontroliuoti balsą ar kūno kalbą. Kartais šis sutrikimas gali pasireikšti ir nederamu elgesiu viešumoje, tarkime, spontaniškai nusikeikiant, vartojant necenzūrinę leksiką, peržengiant socialines ribas bendraujant su kitu asmeniu žodžiu (pvz., užduodant nepadorius ar įžeidžiančius klausimus) ar fiziškai (pvz., liečiant be kito asmens leidimo). Įdomu ir tai, kad didesnioji dalis patyrusiųjų TGSS, tam tikrą laiką negalėjo suprasti juokų ir sarkazmo.

Tad kaip šiandien galima padėti žmogui, patyrusiam galvos traumą? Pirma – ir tai ypač svarbu suaugusio paciento atveju – aplinkiniai neturėtų su tuo žmogumi bendrauti iš aukšto, „tėviškai“, nuvertinti jo protinių gebėjimų. Asmuo neturi jausti diskomforto, jeigu kažko nesuprato, jam prireikė daugiau laiko sureaguoti į pašnekovo mintį ar jis turėjo paprašyti pakartoti klausimą. Svarbu suprasti, kad prarasti kognityviniai įgūdžiai gali būti atstatyti, tačiau kiekvienam žmogui tai gali užtrukti skirtingą laiko tarpą – specializuotos kognityvinių įgūdžių lavinimo užduotys tikrai veikia, tyrėjams pabrėžiant, kad didžiausi pakitimai buvo pastebimi ilgalaikės atminties, garsinės medžiagos apdorojimo, dėmesio sutelkimo ir bendrojo IQ srityse.

Ar jūsų vaikas turi rašymo ir skaitymo problemų, daro rašybos klaidas arnesupranta skaitomo teksto? Spustelėkite čia, kad sužinotumėte, kaip jam padėti →