Ką apie disleksiją turėtų žinoti kiekvienas turintis vaikų?

Disleksija – ką turėtų žinoti tėvai?

Daugelis žmonių yra girdėję apie disleksiją – mokymosi sutrikimą, kurio pagrindinius bruožus apima įvairiausi sunkumai, susiję su skaitymu ir rašymu. Dažniausiai žmonių, kuriems netenka susidurti su šia problema, žinios ties šia riba baigiasi. Vis dėlto, už žodžio disleksija slypi daug didesni ir kompleksiškesni procesai, kuriuos ypač svarbu žinoti tėvams, kurių vaikai susiduria su panašaus pobūdžio problemomis.

Anot profesorės Maryanne Wolf, nagrinėjančios vaikų vystymasi, nevalia vengti žodžio disleksija. Ji teigia, jog taip pat neturėtume galvoti, jog disleksija gali iš „kažko“ išsivystyti ar, jog tai yra liga. „Disleksija reiškia tiesiog kitokią smegenų struktūrą, kuri reikalauja kitokių, atitinkamų mokymo metodų. Vaikas visiškai nėra dėl to kaltas, tačiau tai mūsų, suaugusiųjų atsakomybė ir pareiga rasti tokius mokymosi metodus, kurie pagelbėtų disleksiją turinčiam vaikui.“ – teigia ji.

Kaip mes skaitome?

Iš tiesų, skaitymas mums nėra natūralus procesas – žmogaus smegenys nėra savaime pritaikytos skaityti. Mūsų smegenyse nepavyktų surasti „skaitymo centro“, taip pat neegzistuoja jokie „skaitymo genai“. Tad, mums besimokant skaityti, kiekvienos smegenys privalo „suprojektuoti“ naujus tam tikrų smegenų sričių, atsakingų už vis skirtingą veiklą veiklą, ryšius. Naujieji ryšiai mūsų smegenyse turi ne tik teisingai kombinuoti skirtingų sričių procesų veiklą, tačiau, taip pat, veikti nepriekaištingai greitai – beveik automatiškai.

Taigi, mes patys turime pritaikyti pritaikyti savo smegenis skaitymo procesui. Dėl skirtingų mūsų smegenų ypatybių disleksiją patiria apie 10% visos populiacijos. Nors disleksija yra klasifikuojama kaip „mokymosi sutrikimas“, tačiau neturėtume jos laikyti smegenų sutrikimu ar liga, taip pat, tai neturi nieko bendro su raidžių skaitymu atvirkščiai. Įdomu tai, jog dažnai negebantys skaityti vaikai iš tiesų pasižymi puikiais kognityviniais gebėjimais, tačiau sunkumai susiję su skaitymu verčia juos užsisklęsti savyje ir neišnaudoti galimo potencialo.

Diagnozuojant disleksiją

Ankstyvame amžiuje tėvai ir mokytojai dažnai nesupranta, jog vaikas turi šį mokymosi sutrikimą ir galvoja, jog mažasis tiesiog savaime „pasivys“ jau gebančius skaityti klasės draugus. Kartais taip nutinka, tačiau, ne visada.

Vaikas, turintis disleksijos sutrikimą ir nesuvokiantis, kas ir kodėl su juo vyksta, patiria stresą, nerimą, jaučiasi nepatogiai bendraamžių tarpe, o namų darbai tampa kančia. Itin komplikuotai emocinei reakcijai į namų darbus įtaką daro paprasčiausias nesupratimas, kodėl jiems nesiseka skaityti. Dar blogiau, jei aplinkiniai nesuvokdami problemos tiesiog ragina vaiką „imti ir skaityti“. Visa tai, savo ruožtu, sukelia mažiesiems nepilnavertiškumo, beviltiškumo jausmus, o išsisukinėjimas nuo namų darbų tuo metu atrodo kaip puikus sprendimas išvengti problemų.

Tėvų pareiga, šiuo atveju, suprasti, pripažinti ir ieškoti tinkamų vaikui mokymosi metodų – tik supratus problemą galima pradėti ją spręsti. Suaugusieji, turintys minčių apie tai, jog galbūt jų mažąjam skaityti trukdo disleksija, turėtų nepabijoti šio žodžio. Būtina kuo greičiau atlikti reikalingus sutrikimui nustatyti testus tam, kad galima imtis veiksmų padėsiančių jūsų vaikui.

Norėdami daugiau sužinoti kaip padėti mažiesiems turintiems disleksiją, kviečiame registruotis nemokamai konsultacijai mūsų centruose Vilniuje, Kaune ar  Klaipėdoje.

Registracija telefonu +370 (614) 27 246 arba el. paštu brain@braingym.lt

______________________________________

Šaltiniai:

Holly Korbey, „Understanding Dyslexia and the Reading Brain in Kids“, 2015. https://ww2.kqed.org/mindshift/2015/10/01/understanding-dyslexia-and-the-reading-brain-in-kids/

Erika Huff, „50 Interesting Facts About Dyslexia“, 2011. https://athome.readinghorizons.com/blog/50-interesting-facts-about-dyslexia