Kaip iš tiesų turėtume motyvuoti savo vaikus?

Naujieji metai –puiki proga dar kartą apmąstyti, ar tikrai tinkamai skatiname savo mažuosius.

Atrodo, jog pats paprasčiausias būdas suteikti vaikui pasitikėjimo savimi – jį pagirti. „Šauniai padirbėjai“, – frazė, tapusi banaliausiu šios tendencijos pavyzdžiu. Plačiai žinoma, jog skatinti vaiką pagyrimais yra būtina ir svarbu, tačiau moksliniai tyrimai rodo, jog suaugusieji turėtų žiūrėti į tai atidžiau.

Vis labiau populiarėjantys psichologiniai tyrimai įspėja apie „atvirkštinę pagyrimų galią“ bei „besąlygiško auklėjimo“ svarbą. Vaikų ugdymas yra glaudžiai susijęs su teisingu grįžtamuoju ryšiu vaikui. Įrodyta, jog neteisingai ar nepelnytai dalijami pagyrimai gali būti žalingi, riboti vidinę vaiko motyvaciją mokytis ir pasiekti tikslų, tuo pačiu slopinti norą nugalėti iššūkius bei sunkumus.

Tėvai dažnai nerimauja dėl to, kaip teisingiausia reaguoti į nesėkmingus ar sėkmingus įvykius vaiko gyvenime. Internete gausu rekomendacinių frazių, taip pat ir pavyzdžių, ko sakyti savo vaikui, vis dėlto, nereikėtų. Tačiau, kaip yra iš tiesų? Kur moksliniai tyrimai mus veda? Argi konkretūs žodžiai ir taktikos kalbant su mūsų mažaisiais tikrai taip svarbu?

Mokslininkai, analizuojantys žmonių motyvacijos teorijas, pateikia skirtingas įžvalgas pagyrimų atžvilgiu.

Proceso pagyrimas

Pavyzdžiui, Stanfordo universiteto profesorės Carol Dweck tyrinėjimai orientuoti į „proceso pagyrimą“ . Tai reiškia, jog akcentuojamas ir pagiriamas darbo procesas, o ne rezultatas ar konkretūs gebėjimai. „Tikriausiai labai stropiai dirbai, kad nupieštum tokį gerą priešinį!“ – tai galėtų būti puikus proceso pagyrimo pavyzdys. Toks metodas laikomas priešingu „asmenybės pagyrimo“ metodui, kuris ženklina žmones tokiomis frazėmis, kaip – „Tu pieši nuostabiai! Tu tikras genijus!”.

Pagrindinė šios teorijos idėja nurodo, kad proceso akcentavimas paskatina vaikus tikėti, jog jų rezultatai priklauso ne nuo gebėjimų, o nuo pastangų. Tai skatina “augimo mąstyseną”, priešingai negu tada, kai giriamos asmeninės savybės – tokiu atveju skatinamas požiūris, jog talentas yra pastovus, tad vaikai nėra linkę priimti naujų iššūkių.

Pagyrimas = pavojus?

Vis dėlto, minėtąjai teorijai pritaria nevisi. Amerikiečių dėstytojas ir daugelio knygų apie auklėjimą autorius Alfie Kohn smerkia visų tipų pagyrimus.

A.Kohn nuomone, tėvų pagyrimai dažnai yra manipuliaciniai ir riboja tiek nuoširdų vaikų mėgavimasį tuo, kuo jie užsiima, tiek jų vidinį pojutį apie tai, ar jie iš tiesų daro kažką gero bei pakankamai stengiasi.

Minėtasis autorius ir kiti mokslininkai, analizuojantys šią teoriją, teigia, jog būtent tais atvejais, kai tėvai išreiškia „sąlyginį pagyrimą“, vaikai linkę silpniau vystyti savo savarankiškumą. Tuo pačiu, mažieji jaučia spaudimą pasiekti tai, už ką buvo pagirti ir gėdą, jei nepasiseka. „Salyginis pagyrimas“, anot mokslininkų, reiškia pozityvų pastūmėjimą, kuris praktikoje konvertuojasi į pagyrimo „išmainymą“ į tokį elgesį, kurio pageidauja tėvai. Pavyzdžiui, jeigu sakote vaikui: „Esi geras berniukas, jei išneši šiukšles“ , – jūsų vaiko galvoje pamažu pradeda kurtis priežastingumo ryšiai, nulemiantys mąstyseną, jog kitokiu atveju jis nenusipelno jūsų meilės. Turite leisti vaikui suprasti, kad mylite jį bet kuriomis aplinkybėmis, o pozityvus jo elgesys yra naudingas jam pačiam.

Pagyrimas vs. Grįžtamasis ryšys

Kaip tėvams, kurių kasdienybę okupuoja daugybė rūpesčių, nepasimesti tarp painių ir kontraversiškų psichologijos mokslo pateiktų teorijų? Ar egzistuoja būdas, leidžiantis dalintis savo nuoširdžiomis emocijomis su vaikais nedarant jiems žalos? Nepaisant skirtingų mokslininkų pažiūrų pagyrimų tema, vis dėlto, yra dalykų, dėl kurių dauguma mokslininkų sutaria vieningai.

Profesorė C. Dweck pritaria, jog kartais per daug giriame vaikus. Jos proceso pagyrimo motyvas orientuotas į domėjimąsi tuo, ką vaikas iš tiesų daro, užuot tiesiog pagyrus. “Įvertinkite vaiko darbą, kauskite klausimų. Jei matote, kad vaikas naudoja įdomias strategijas, prašykite paaiškinti. Kalbėkite apie mokymosi procesą, apie tai, kaip galima išmokti iš padarytų klaidų” – teigia mokslininkė. Svarbu padrąsinti ir išmokyti vaiką siekti tiek neigiamo, tiek teigiamo grįžtamojo ryšio tam, kad būtų galima augti ir tobulėti.

Mokslininkai, pasisakantys prieš pagyrimus, turi panašią poziciją ir tvirtina, jog būtina užtikrinti vaikus jausmu, jog juos mylite ir rūpinatės: „Gerbkite savo vaikus. Klausti klausimų ir klausytis, ką pasakoja vaikai yra daug naudingiau ir tai rodo daug didesnį rūpestingumą, negu tiesiog pagyrimas“.

Pavyzdžiui, jeigu stebite sporto rungtynes, kuriose dalyvauja jūsų vaikas, gana paprasta yra pasakyti -„Man labai patiko, kaip tu žaidei.“ Daug sunkiau yra atidžiai stebėti savo vaiką, kad po rungtynių galėtumėte pakomentuoti konkrečius jo veiksmus, pavyzdžiui: „Trečiame kėlinyje, kai perdavei kamuolį… Aš pastebėjau, jog tikriausiai daug praktikavaisi šią techniką“ arba paklausti „Kokia žaidimo dalis tau labiausiai patiko?“ ir nuoširdžiai klausytis atsakymo.

Norint pateikti detalų, skatinantį ir įkvėpiantį grįžtamąjį ryšį savo vaikams, privalome domėtis tuo, ką jie veikia ir klausytis, ką sako – tai reikalauja ir laiko, ir energijos. Mokslininkai teigia, jog daugelis tėvų šiandieniniame pasaulyje yra per daug užsiėmę ir skubantys, tad kuo greičiau pagiria savo vaikus, manydami, jog tai būtina ir toliau neria į darbų virtinę.